- kočėti
- kočė́ti, -ė́ja, -ė́jo 1. žr. kočioti 1: Nekočėti marškiniai Dkš. Moterys drabužius kočė́ja Rmš. Atnešk baltinius, kočėsim Krsn. 2. tr. prk. barti, plūsti: Na, ir kočėjo jį vakar žmona Mrj. 3. tr. vynioti: Kočėti numirėlį G92. 4. refl. OZ24, Lš vartytis, raičiotis, voliotis: Tiej nuvirtę kočėjas iš juoko Lp. Šitan pieskynan kočė́jasi vaikai Azr. Arklį musios appuolė, tai kočė́tis atsigulė Lš. \ kočėti; iškočėti; nukočėti; pasikočėti; sukočėti
Dictionary of the Lithuanian Language.